Per knygos pristatymą paklausdavau savęs: kodėl mano mokinys, kodėl mane pasikvietė, kodėl knygos dedikacijoje parašyta; ,,Mylimai mama'' ir ,,mokytojai Deimantei''. Niekas dar nepaskyrė eilėraščio ar knygos (tiesa, Medutė piešia atvirukus ir rašo, kad myli ...) man.
Koks turi būti mokytojas, parašyta daug tiesų, bet atrasti turi pats žmogus. Pirmiausia mokytojas - tai asmenybė, neužtenka mokyti tik dalyko (tai pareiga, gauname už tai atlyginimą), o kur savanorystė, kur atidavimas ir didelis dėmesys savęs pažinimui. Per kūrybą mokiau pažinti save ir atsiverti, kai išdrįsi. Ir Mantvydas išdrįso, nelengva apnuoginti mintis, pateikti jas auditorijai, kuri ne visada tau palanki. Didžiuojuosi, kai mokinys pranoksta mokytoją: aš neparašiau knygos, jis jau ją išleido (dar tik 25 - eri metai). Didžiuojuosi tuo. Kiekviena diena turi prasidėti trimis ,,N'':NIEKO NĖRA NEĮMANOMO. Mantvydas tai įrodė. Pristymas buvo puikus: šokio, muzikos, žodžio dermė ir daug daug nuoširdumo ir atsivėrimo. Jis drąsus žmogus ir tokių reikia Lietuvai....Džiaugiuosi, kad teko jį mokyti. Kai atiduodi, visada sugrįžta atgal. Aš jau gavau laukimo dovaną....
Esu Mantvydas Leknickas. Rašau apie tai, ką jaučiu, liečiu, matau ir girdžiu. Visa tai rasite pirmoje mano knygoje „Kniedytos mintys”. Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net, jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.
